ŠUKĖS IR ŠNABŽDESIAI (PROLOGAS)
Keliu akis į kalnus – iš kur man ateis pagalba?
Pagalba man ateina iš VIEŠPATIES, kuris padarė dangų ir žemę.
— Psalmė 121: 1–2 (tyliai)
VYRO ŠNABŽDESYS
Tyliau, tyliau, grok vis tyliau.
Apgauk, apgauk mane,
ir pažadėk ką nors,
ar bent monetą mesk…
Kad patikėčiau, jog tai angelas
ją metė man…
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“ Stanza 1. Excerpt
MOTERS ŠNABŽDESYS
Ko virpi, mano siela?
Ko taip gaudi krūtinėj?
Ir dreba visos sienos,
manos esybės skliautai,
ir vis aukščiau iškyla
Tavo tyli šlovė,
ir vėl žemyn nupuola
į dulkes Tau po kojų.
— Dovid Hofshteyn. „Violončelė“ Stanza 1
VYRO ŠNABŽDESYS
Violončelė kieme griežia dainą mirties,
vėjas traukia pamėklišką raudą,
o aš, tyliai gulėdamas palei namų duris,
girdžiu, kaip juokiasi mano kraujas.
— Simkha Shayevitch. „Violončelė groja“
MOTERS ŠNABŽDESYS
Kaip pavargau nuo išminties, savos ir svetimos,
dabar nurenk mane iki manęs pačios,
išlaisvink iš visų drabužių.
(Vaikai, vos prisidengę marškinėliais, nesigūžia,
nes jiems vis tiek, kas jie tokie:
jie tiki viską, ypač grožį.)
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“ Stanza 2
I DALIS. LAIŠKAI Į NIEKUR
Visuos laiškuos kartoju aš tą patį adresą,
Siunčiu per jūras, per žemes ir per gyvenimą –
tai prieblandos skiautelei, tam žaros plevenimui,
tai žvaigždei tolimai, o galbūt – Tavo esmei.
— Yisroel Emyot. „Kažkam“ Excerpt
Raudoni langai traukinių liūdni ir šalti
lyg išverktos akys našlių –
tamsiai šmėžuoja juose ir mano palinkus galva…
Šmėžuoja juose atspindžiai kitų nakties traukinių…
Kaip gera truputį vietos turėti
Ant traukinio suolo per dieną ir naktį!
Kaip gera prigludus prie lango sėdėti
Kad ir aštuoniese…
Tegu tik šmėžuoja languos žmonių pavargusios galvos!..
—Peretz Markish. Be pavadinimo. Excerpt
Tyluma, tyluma, tyluma
Svyra žemyn lyg akmuo –
Vieno manęs nepalik…
— Yisroel Emyot. „Vieno manęs nepalik“ Excerpt
Visuos laiškuos kartoju aš tą patį adresą,
Siunčiu per jūras, per žemes ir per gyvenimą –
tai prieblandos skiautelei, tam žaros plevenimui,
tai žvaigždei tolimai, o galbūt – Tavo esmei.
— Yisroel Emyot „Kažkam“. Excerpt
ŠUKĖS IR ŠNABŽDESIAI (I INTERLIUDAS)
Tavo kojai suklupti jis neleis, – tas, kuris Tave globoja, budi.
Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!
— Psalmė 121: 3–4 (tyliai)
VYRO ŠNABŽDESYS
Per prisikėlimo gaivinantį lietų
pakėlusi galvą pražysta iš lėto
(lyg savo vaikystės dienas atsiverstum)
smuiko rožė iš juodžemio karsto.
— Avrom Sutzkever. „Smuiko rožė“ Stanza 1 (Translation by Ruth Whitman)
MOTERS ŠNABŽDESYS
Ko virpi, mano siela?
Ko taip gaudi krūtinėj?
Ko dulkėse tu maudais,
ko pelenais prausiesi
lyg paukštis kaitroje,
kuriam vanduo netinka,
tad prausiasi žeme,
gaivinasi smėliu?
— Dovid Hofshteyn. „Violončelė“ Stanza 2 (Translation by Lera Auerbach)
MOTERS ŠNABŽDESYS
Grok, vis grok, ir surask mane
it motina, kuri vis šaukia,
kad laikas man išbėgt į lauką.
Tada naktis ateina,
jau reikia uždaryti langines,
ir motina visas iki vienos uždaro,
o aš lieku lauke,
ir nieks manęs jau nebešaukia.
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“ Stanza 3
VYRO ŠNABŽDESYS
Paguosk mane, paguosk mane,
mažais melais:
tuo prietaru kartot „neduokdie“,
tais pernykščiais lapais
ir tuo triukšmu dėl nieko.
Kol imsiu ir numirsiu,
nes tiesa žiauri,
tokia sunki, žiauri,
kad niekas nieko nežada.
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“ Stanza 4
II DALIS. LOPŠINĖ
Nežadinsiu tavęs,
nebent tik paukštis,
regėjęs tavo auksines akis,
įskridęs atsitūps prie lovos paslapčia:
jis susilažino su vasaros nakčia
(gražia ir apimta puikybės),
kad tu gražesnė šimtąkart už ją.
Nežadinsiu tavęs,
nebent tik vėjas,
skubiai įsmuks pro praviras duris.
Ir ką tu padarysi, jeigu vėjas drįs
patikrint, ar yra kas nors gražiau
už debesis, žvaigždes, šunis.
Nežadinsiu tavęs,
nebent tik medis
per garsiai sušlamės tau miegant.
Seniausias viso miško medis,
jau visko matęs, tūkstantmetis.
Ir ką tu padarysi, jeigu jis nuspręs
patikrint, ar yra kas nors gražiau
už jo ošimą, žiedus ir svajas.
Nežadinsiu tavęs,
nebent tiktai lietus
atklys pavargęs, pilkas iš savų kelių
ir pasibels į langą savo pirštais.
Lietus dar jaunas,
jis dar tik vakar buvo princas,
dabar užkeiktas, bet jei nusišypsotum –
jis tuo, kuo buvo vakar, vėl atvirstų.
Nežadinsiu tavęs,
nebent tik angelas,
atskridęs iš slaptingų tolumų
ant balto mėnesienos spindulio,
priklaups prie tavo lovos
ir užgiedos: „Ak, mano sese, sese,
ką dar gražesnio šiam visam pasauly
už mus abu atrasi“.
. . . . . .
Ša, dabar aš aukso žiedu
užrakinsiu duris.
— Itzik Manger. „Lopšinė“
ŠUKĖS IR ŠNABŽDESIAI (II INTERLIUDAS)
VIEŠPATS tave saugo; tavo dešinėje VIEŠPATS yra tavo užuovėja.
Dieną saulė neužgaus tavęs nei mėnulis naktį.
— Psalmė 121: 5–6 (tyliai)
VYRO ŠNABŽDESYS
Žvelk, stoviu jau beveik prie savo kapo,
lopšinės razinas ir migdolus
iš mano lopšio pavogė pikta ranka
ir man jų negrąžina.
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“ Stanza 5
MOTERS ŠNABŽDESYS
Ko virpi, mano siela?
Ko taip gaudi krūtinėj,
lyg virtų gyvas kraujas
ant nebylaus akmens,
lyg virtų nenurimdamas
iš tyro nekaltumo,
tol, kol užlies karšta
tikėjimo banga.
— Dovid Hofshteyn. „Violončelė“ Stanza 3
VYRO ŠNABŽDESYS
Dabar smuiko rožei grojėjo nereikia,
nėra, kas ją pagiria arba papeikia.
Ji griežia iš meilės ir džiaugsmo be strypo
melodiją, skirtą atgimusiai stygai.
— Avrom Sutzkever. „Smuiko rožė“ Stanza 2
MOTERS ŠNABŽDESYS
O, kad bent nebūčiau blogesnė, nei visas pasaulis,
kurį regi ir vis bandai suprasti,
koksai jis vienišas;
verki dėl jo
ir ieškai jame pasiklydusio vaiko.
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“ Stanza 6
III DALIS. DEGIMAS
Atrodo man, kad atsidūriau degančiam miške,
kur skraido plazdančiom liepsnom pavirtę medžiai.
Ak, vargas man!..
Mano lopšys taip pat –
tiktai liepsnos liežuvis raudoname gomuryje…
Mama, man rankos surištos už nugaros.
Mama, mama, padaryk, kad aš nejusčiau skausmo!..
Vaidenasi, kad medžiai manęs tyko,
jų lapai skraido – didelės nuodingos vapsvos,
ir visas miškas dega lyg altorius aukai,
ir vienui vienas aš einu į plėšrią liepsną!
Bet ji mane aplenkia ir manęs neliečia…
Dabar jau mano kojos surakintos,
mama, mama, padaryk, kad aš nejusčiau skausmo!..
Dabar tu man ant rankų,
aš, pasiklydęs vaikas, tave lopšy sūpuoju,
bet pirštai man tai stingsta, tai vėl dega,
kol už plaukų pastvėręs nuneša mane ugninis vėjas!..
— Peretz Markish. Be pavadinimo
ŠUKĖS IR ŠNABŽDESIAI (III INTERLIUDAS)
VIEŠPATS saugo tave nuo viso, kas pikta, – jis saugos tavo gyvastį.
VIEŠPATS saugos tave išeinantį ir grįžtantį ir dabar, ir amžinai.
— Psalmė 121: 7–8 (tyliai)
MOTERS ŠNABŽDESYS
Tai stygai, kuri suvirpėjo dar kartą,
Tai bitei, kuri renka vėl medų kartų,
Nors jos įgėlimas – saldybė ir džiaugsmas,
Tam vėlei krūtinėj atgimusiam skausmui.
— Avrom Sutzkever. „Smuiko rožė“
VYRO ŠNABŽDESYS
Ak, suvirpėki, siela,
ak, gauski man krūtinėj,
švari nuo pelenų,
skaisti nuo karšto kraujo,
nuo drebulio rami,
nuo verksmo nuskaidrėjus,
tegu į šviesą veda
tie kirčiai, ta kančia!
— Dovid Hofshteyn. „Violončelė“ Stanza 4
MOTERS ŠNABŽDESYS
Iš skausmo išardai namų eiles
ilgose gatvėse,
ir sustatai juos vėl pavieniui
lauko vidury,
kad tie maži nameliai būtų prie vandens
su žaromis languos,
į sutemas tu paverti dienas,
upes pripildai ilgesio.
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“ Stanza 7
IV DALIS. ATSISVEIKINIMO ŽODŽIAI
Ir lekia traukinys lyg tremtinio širdis,
o laukuose aplinkui žydi baltas sniegas.
Raudonos akys įsižiebia, švyti, gęsta…
Šviesu visuos keliuos, tamsu tiktai širdy,
kuri vis klaidžioja po tą baltumą skalsų.
Žiūriu, klausau ir vis šnabždu be balso
tavo mėlyną vardą į naktį,
tavo mėlyną vardą į baltąją naktį.
— Itzik Manger. „Traukiny“ Excerpt
Gal ši naktis man paskutinė…
Ir paskutinė ši daina.
Jau nusitaikė į krūtinę
Man vanago akis pikta.
Jei laukiat, kad maldausiu gailiai,
Tai veltui – juk aš ne iš tų.
Net mirdama širdis be baimės
Liepsnos lyg saulė virš kalnų.
Nenoriu nieko, man nereikia..
Nebent tiktai, kad vieną kartą
Prie mano kapo žydų vaikas
Manas eiles balsu ištartų.
Ir kad vienintelė žinia
ant mano antkapio spindėtų:
buvau aš gyvas vien daina,
buvau savos tautos poetas.
— Moishe Teyf. „Gulago eilės“ (No. 14) Excerpt
ŠUKĖS IR ŠNABŽDESIAI (IV INTERLIUDAS)
VIEŠPATS saugos tave išeinantį ir grįžtantį ir dabar, ir amžinai.
Keliu akis į kalnus – iš kur man ateis pagalba?
— Psalmė 121:8 – 128:1 (tyliai)
MOTERS ŠNABŽDESYS
Ko virpi, mano siela?
— Dovid Hofshteyn. „Violončelė“ Line 1 (Translation by Lera Auerbach)
VYRO ŠNABŽDESYS
Ar su manim, ar be manęs
Į piktą mirtį visos dienos ves…
MOTERS ŠNABŽDESYS
Tuomet aš būsiu gėlė, o gal kas nors kita…
VYRO ŠNABŽDESYS
Negi didelis reikalas – mirti?
— Yisroel Emyot. Be pavadinimo Excerpt
MOTERS ŠNABŽDESYS
Ak, pažadėk ką nors,
lyg medžiai sušlamėtų lapais rudenį,
lyg nosinaitėm pamosuotume išsiskiriant:
– kad sugrįšim,
nors niekas niekada negrįžta
tokie pat.
— Yisroel Emyot. „Panirus melodijoj“. Stanza 8
VYRO ŠNABŽDESYS
Ko virpi, mano siela?
— Dovid Hofshteyn. „Violončelė“ Line 1 (Translation by Lera Auerbach)
Dabar pažįstu tik tave ir baltą naktį.
Dabar pažįstu tik tave ir baltą naktį.
— Itzik Manger, „Traukiny“ Excerpt
V DALIS. STEBUKLO EPILOGAS
Svetimi yra žmonės,
važiuojantys traukiniais.
Jų veidai –
blyškios mėnulių dėmės –
pažadina liūdesį
vidinėse gelmėse
ir pranyksta
lyg nė nebūtų buvę.
Vien tiktai bėgiai,
kertantys dangaus smėlynus,
žino,
kad kiekvienas veidas – stebuklas,
ir kad šitas stebuklas
gali dar kartą ištikti.
— Rajzel Zychlinski. „Stebuklas“
Iš jidiš k. poezijos tekstus vertė Mindaugas Kvietkauskas